Apie vidines baimes, susiduriamas problemas, kurios stabdo

Tyla. Jos tikrai buvo, išleidus tinklaraštį. Ypač – atidarius vizualinę tinklaraščio parodą > Vilniuje, Elska Coffee, reikėjo tik rodyt, kuo noriu dalintis ir ką kuriu, kuo domiuosi.

Bet tylėjau.

Turiu asmeninį laišką sau, rašytą rugpjūčio mėnesį. Jis buvo skirtas Tau

– skaitytojau.

Gavosi taip – kad jį palikau sau, bet fragmentai yra tokie:

DIINGUSI NE LAIKU

Pradžia buvo įsimintina palaikymu iš artimųjų, visu džiaugsmu stovint ir žiūrint į kabančius darbus su savo pačios atvaizdu .Praleidau savaitę su nuostabiais žmonėmis Vilniuje ir tai vadinau atostogas nuo darbų. Bet jos, atrodytų, dėl tinklaraščio postų nebuvimo, užsitęsė. Ar taip buvo? Aš nesijaučiau atostogaudama, kai įnėriau į savo mintis, nebūnant priežasties liūdėjau. Viskas gerai būtų, jei tai būtų laiku? O kada tas laikas būtų tinkamas? Būtų sunku taip pat atsakyti, bet nemeluojant nei sau nei Jums: NEGALĖJAU DINGTI liepos mėnesį. Mano vizualinės parodos esmė ir buvo pritraukti žmonių susidomėjimą, bet aš dingau, naujienų jokių.….

Pirmojo karantino metu pradėjau labai daug rodytis, kalbėti ir kelti didelį turinį, lyginant kiek buvo prieš tai. Sudėliojus mintis ir išgryninus idėjas paleidome daug širdies sudėtą darbą į viešumą – šį tinklaraštį. Esu labai dėkinga Erikai, Lukui, Ovidijui ir taip pat Betinai, kurie susitikdavo su manimi ir klausydavo mano minčių, kurios buvo iki galo neišgeneruotos. Pasikeitimai vyksta, galbūt nežymūs, bet jų būna dažnai. Dar labai laukiu, kai pavyks įgyvendinti planus su Betina, bet viskas po truputuką. Ir daar, esu labai dėkinga Karoliui, kuris viską girdėjo nuo pradžių ir pagalvojus, kaip viskas pasikeitė, nuo atspiriamojo taško. Pripažįstu savo klaidą, kad išleidus šį tinklaraštį ir ypač atidarius parodą – trūko mano įdirbio. Bet nesigailiu paskubėjus, o tik priimu šią klaidą sau ateičiai. Neslėpsiu, tai padaryti kainavo, ir nemažai.

Mama buvo klausus, pačioje pradžioje:

-Ar verta?

-Maam, taip. Man tai investicija į mane.

Sunku apibūdinti tą jausmą. Ir labai vertinu visų žodžius ir paskatinimus parodos atidarymo renginyje. Ačiū artimiausi draugai, ačiū giminaičiai, kad padedat Vaivai judėt. (Kaip ta populiarioji dabar frazė: Tik į priekį, taip merginos?)

Taigi apie tą tylą. Birželio pabaigoje atsidariusi paroda Vilniuje truko iki vasaros pabaigos. Man labiausiai gaila buvo, kad nebuvau tuo metu dažnai Vilniuje. Nes tos svajonės apie parodą – būtų tik dar labiau pašildžiusios širdelę, kai būčiau galėjusi ateiti atsigerti kavos ir džiaugtis ką sukūrėme su komanda visi kartu.

Tyla prasidėjo tik paleidus tinklaraštį, kai labiausiai turėjau dirbti, užsidariau savyje ir spaudimas savęs pagaliau išsilaikyti vairavimo teises, kažkoks pasimetimas savyje – mane sustabdė. Vėliau neverčiau savęs ir nusprendžiau, kad dalinsiuosi su Tavimi, kai norėsiu ir galėsiu.

Ir tai tikrai padėjo. Žingsnelis po žingsnelio, elementariausi klausimai IG, o ypač aplinkinių ir net nepažįstamų žinutės soc. erdvėje buvo stiprus spyris į šikną. Ir buvo LABAI NUOŠIRDU IR MIELA.

Nebijau pripažinti, kad suklydau ir tuo labiau, kad buvau užsidariusi ir kartais lyg nesava.

Ši vasara nebuvo bloga, ji suteikė labai daug magiškų, tyrų ir nuoširdžių jausmų. Draugų susitikimai, laukimai kito karto vėl apsikabint ir šokt iki ryto, kai plauksim baidarėmis, ar pirtinsimės magiškam Platelių namelyje, buvo didelė dalis, ko laukdavau vasaros metu. Pajaučiau, kad tikrai atsigaunu ir pasikraunu nuo žmonių. Na tokie tie ekstravertai!

< Flash Voyage koncerte >
Viena iš magiškiausių atrastų vietų Lietuvoje – Saulės Slėnis Plateliuose. (kokybės ir kainos santykis labaai geras)

Svarbiausia, nebėgt nuo savęs ir tik nemeluot sau. Pripažinus, kad turi problemų jas lengviau spręst.

Grįžus į Vilnių, galvojau viskas pasikeis. Pirmąjį mėnesį vis sergant niekas nesikeitė. Bet vėliau pasveikus, pamiršau visus trukdančius dalykus, susigyvenau su baimėmis, kaip ar kiti skaito? Ar iš vis kam nors įdomu? Ir nemeluosiu, bet elementarūs Instagram‘e klausimai, man tik padėjo bendraut su Tavimi ir judėt. Kai žinai, kad labaai nori dalintis ir turi ką papasakot, kažkaip idėjų netrūksta (tikiuos neprisikalbėsiu).

Sugalvojau rinkti karoliukus ir labai norėjau ir noriu kurti.

Daug dalykų dar tik ieško vietos mano mintyse ir kadanors pasirodys Tavo ekrane.

Ačiū, kad skaitai.

Apačioje atsiradusi komentarų skiltis yra skirta bendrauti, dalintis ir kam tik sugalvoji.

Iki!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *